Kas tu, mano mielas
Man esi?
Esi laukimas saldus
Pavasario,
Esi ramybė vakaro
Ateinančio.

Esi man saulė
Auksinė,
Bučiuojanti mane.

Esi man aleksyras
Gyvybės.

Esi man viskas.

Alus yra vienas geriausių gėrimų pasaulyje.

Du metai
Lyg mūsų vaiko
Žibančios akytės
Du lietaus lašai
Saulėje
Sukuriantys vaivorykštę
Dvi tavo švelnios rankos
Ant mano
Virpančios odos
——–
Du metai
Kaip mes abu
Kaip žodžiai
Tave myliu

Ir vel
Issiskleide
Tyliai, ramiai…
Toks grozis,
Kad akis primerkti
Reikia.
——-
Paskui
Dainuoja
Saldziai, palaimingai…
Zodziais ismintingais,
Kad net galva
Svaigsta.
——-
Ir susiskleis
Vakare
Tyliai, ramiai…
Uzmigs su sypsena,
Kad is laimes
Pravirksi.

Prieš tai verkiau,
Kodėl? Nežino niekas,
Neklausiau, tik stebėjau,
Kaip tyliai byra ašaros,
Lyg rudeniniai žiedlapiai.

Ne aš verkiau, bet mano
Senas draugas liūdesys,
Atėjęs aplankyti (ar ilgam?).
Tegu… Pabėgsiu…

Ar vasarą iškritęs sniegas
Mane paslėps?
Ar teks sulaukti lapų rudeninių žiemą?

Ar užteks tik šypsenos?

Ale pagalvojau, kad reikia ir kokia moteriška labai tema pablevyzgot. Šiaip nesu ir niekada nebuvau viena iš tų, kurios mėgsta plepėti apie nieką, skaityti moteriškėms skirtus žurnalus ir panašiai. Bet vos tik pastojau, gi neduok tu dieve, prasidėjo. Sakau, dabar tai nei man, nei vyrui ramybės nebėra. Tai serialus visokius (tokius, kaip Grace anatomy arba Sex and the city) žiūriu ir tuo pačiu ašarėlę vieną kita nubraukiu, o kartais net visai užraudusiu nuo ašarų veidu baigiu žiūrėt, arba forumuose visokias “jautrias” temas skaitau. O jau nuotaikų kaitos (!!). Iš ryto geriau prie manęs nesiartinti per gerus 100 metrų, nes galiu ir su automatu nušauti, gerai, kad visą likusį laiką visus myliu. Kai pagalvoju apie savo vargšą vyrą, ką jam tenka iškęsti… O kas kaltas? Hormonai, brangieji, hormonai. Na, bet kai pagalvoji, tai mum moteriškėm tie hormonai pastoviai stovi vidury kelio. Nereikia ir nėštumų, užtenka ir normaliausio kiekvieno mėnesio ciklo. Ir taip visą gyvenimą. Tai vyrams, kurie tikriausiai tai vadina moterišku zyzimu, galima paaiškinti labai paprastais žodžiais: įsivaizduokit, lyg tai jūs esat pastoviai paauglys ir viduje siaučia būtent tos audros. Vat taip vat. Užteks zyzti, einu geriau forumų paskaitinėt, gal dar kokią ašarėlę nubrauksiu gražią istoriją perskaičius…

Kaip dainoj ir kaip sapne
Aš su tavim jaučiuos,
Savo laiką skaičiuoju banaliais
Žodžiais šalia tavęs,
Pasaulį matau rožine spalva.
Kartu mes kuriame,
Tai, kas beprotiškai svarbu,
Kartu lipdom skulptūras
Gyvenimo.
Gyvus paminklus mūsų meilei.

Ar girdi, tą dainą,
Kurioj gyvenam?

Taigi ir vėl grįžo internetas į mūsų namus, kaip šviežio oro gūsis įsiveržė. ir vėl sėdim prie kompiuterių ištisas valandas! Argi ne nuostabu? Bet ne tame esmė šito mažo rašinėlio, kurį norėjau parašyti. Esmė yra išdėstyti banalių eilėraščių naudą mūsų kasdienybei. Bet galų gale ir ne apie tai norėjau parašyt… Ta krizė, pastoviai per visur barabanija, nusibodo nerealiai, todėl nusprendžiau, kad daugiau naudos negu pastovios diskusijos ta pačia tema, rašyti banalius eilėraščius. Ir už širdies griebia, ir miela ant dūšios pasidaro. O žiū, tik per žinias gražioji pranešėja pradeda kalbėti apie kainas bei indėlių palūkanas, tuoj močiutė griebiasi už validolio buteliuko:) Ech, sakau… Geriau jau eilėraščiai…

Šalta, kur esi?
Nebėki nuo manęs,
Žinau, kad dar tiki,
Čia lyja be tavęs.

Balta puta atplauk,
Mano jausmus grąžink
Ir gedulą nuplauk,
Lietaus lašais ištrink.

Jei būsiu be tavęs,
Jei bus vėl tik lietus,
Mana širdis iškęs
Užsklendusi jausmus.

Bet tu sugrįši vėl,
Ir nebelis lietus.
Ar tu sugrįši vėl?
Ir nebelis…lietus..?

Kas mano galvoje
Kas mano kūne
Užtvindė gyvenimą

Tu esi manyje
Jausmais užtvindė
Dainom užtvindė

Atsimeni lašus taurėj?
Atsimeni svajones mėlynas?
Tu esi manyje

Negalvoju, rašau
Kuriu tau ir sau
Paprastai

Toks, koks yra gyvenimas…