Vakar visą dieną snigo, didžiuliais kąsniais dribo tiesiogine to žodžio prasme iš dangaus. Italija matai… Saulės šalis, o šalta, košmarėlis, lauke dabar 9 laipsniai, o atrodo, kad nulis. Bet nuklydau, apie sniegą. Tai ne tik, kad dribo iš dangaus, bet dar ir tiesiai į veidą, kadangi vėjas niekadėjas irgi nusprendė, kad reikia pūsti. Po pietų visa Udine buvo baltutėlė, pasijaučiau vos ne kaip Lietuvoj gruodžio mėnesį. Bet kai jau žmogus per tą pusvalanduką apsipranti su sniegu, iš dangaus pradeda kristi lietaus ir šlapdribos hibridas ir viską ištirpdo. ir vėl viskas šlapia. ir šalta. Nepatiko man šitas reikalas…
Archive for italijoje
Moteriški niekniekiai
Kas gali iki galo suprasti kas vyksta pas mus galvose? Niekas, netgi mes pačios, tame ir yra problema, kadangi nesuprantam (dažniausiai) ko norim iš gyvenimo, o kai pagaliau pradedam suprasti, dažnai būnam pasirinkę kažką kitą. Bet ne apie svarbius gyvenime dalykus norečiau pakalbėti. Negalima pasakyti, kad ir apie nesvarbius, svarbius ir netgi labai, galaima sakyti gyvybiškai svarbius. Iš ko susideda kiekviena diena? Iš smulkmenų, smulkmenų, kurios dažnai vyrams yra nematomos ir nesuprantamos, netgi laikomos antgamtiškais dalykais. Galime paimti paprasčiausią pavyzdį – gimtadienį. Visiems patinka, kai gimtadienis gražiai vyksta, visi turi ką veikti ar šiaip skanūs valgiai burnoje tirpsta, niekada netrūksta servetelių burnai nusivalyti arba šalto alaus. O kodėl netrūsta? Užtai, kad kažkas pasirūpino tokiomis smulkmenomis. Dažnai paklausus vyrų iš kur visa tai, jie tik patraukia pečiais ir nurodo kreiptis į žmoną (čia atsiprašau visų tų, kurie taip nedaro). Nenoriu kaltinti vyrų ir nesakau, kad tai yra blogai, užtai, kad tokia jau jų natūra. Tokia, kokia mūsų pradėti žliumbti nei iš šio nei iš to, kai gatvėje pamatome mažą katytę arba iš raganos pavirsti į nuostabią meilužę. Tokia jau mūsų natūra. Grįžkime prie smulkmenų. Kodėl yra tokios svarbios? Todėl, kad užpido gyvenimą, todėl, kad nebūna daugiau liūdna, todėl, kad taip yra gerai. Jeigu sugauni tavo mylimo žmogaus žvilgsnį, kuris tau pasako daugiau nei žodžiai, štai, kada tavo gyvenimas užsipildo, tokių smulkmenų dažnai trūksta. Net mes, kurioms, tos smulkmenos yra tokios svarbios, pamirštam, nes nebėra laiko, nebėra laiko niekam. Bėgti, daryti, reikalai, daiktai, daiktai, daiktai… Pamirštam, esam per daug tingūs. Linkiu visiems nebūti. Nepamirškit šypsotis ir mylėti.
Žingsnis po žingsnio
Kai einu braukdama kojomis ant žemės nukritusius sausus rudeniškus lapus, mano svajonės bei mintys skrenda tolyn. Kaip praėjo šie metai? Dabar, kai viskas pradeda ruoštis miegui, man metai baigiasi ir prasideda nauji. Aš nelaukiu sniego ir šalčio, nelaukiu sausio pirmosios, kad galėčiau pasakyti, prasidėjo nauji metai. Nauji metai Jau prasidėjo. Žingsnis po žingsnio prisimenu kiekvieną šių metų mėnesį. Manau, kad nuosprendis bus kaip visada toks pats: metai buvo nuostabūs. Visada būna, pasimiršta kas buvo skaudaus, atminty išlieka gražūs dalykai. Naivu? Taip. Ir labai gražu. Einu ir mastau apie savo vyrą, kiek daug jisai padarė, kad metai būtų dar gražesni. Mintys nuklysta link mūsų vestuvių. Lygiai metai… žingsnis po žingsnio išmokome dar daugiau vienas kitą mylėti, gerbti, suprasti. Einu, galvoju apie Lietuvą… toli mano šalis, tačiau visada širdyje, jaučiu, kad būtinai tenai prabėgs dar ne vieni mano gyvenimo metai. Nusišypsau, viskas gerai. Laukia dar vieni nuostabūs metai.
Lietuviai Italijoje
Atsiliepkit, lietuviai, kurie gyvenat Italijoj. Toks vaizdas, kad as cia viena… Bet zinau, kad lietuviu yra visur 
Ar mums sakoma teisybe?
Kada nors susimastet, apie priezastis, kodel vyksta vienas arba kitas karas pasaulyje, kodel gimsta tam tikri stereotipai? Siulau labai rimtai apie tai pagalvoti, pagalvoti, kodel karts nuo karto islenda is maiso riebios detales apie pasakyta mela vienu arba kitu politiniu (ar nebutinai) ivykiu atzvilgiu? Zmones, kurie megsta pasakyti, po manes nors ir tvanas, neapsiema ieskoti priezasciu, atsakymu, klausti kodel ir bandyti informuotis. Negalvoja, kad toks apatiskumas gali itakoti ju vaiku ir anuku likimus ir gyvenimus. Stipriai apie tai susimastykit. Pamastymams padeti:
kulturinis vakaras
Brangieji, stai viena salta ziemos diena man i galva uzklydo tokia idomi mintele: o kodel nepadarius kokio tai kulturinio vakaro? Turiu pilna draugu, kurie raso, dainuoja, siaip menu uzsiema… Kad nebutu iprastas tuselis, kad visi butu grazus, kad laikrastis parasytu. Ir stai pagaliau igivendinau savo minti. 5 balandzio padedant draugams is musu asociacijos “Comunque”, padarem grazu vakara. Ir visi buvo grazus ir laikrastis rase. Buvo labai malonu nustebti del kai kuriu zmoniu talento. Buvo pakviesti ne tik artimi draugai, bet ir keli izymus zmones (ot keista, gal del to ir isejo i laikrasti patekt?:). Siaip ar taip visi liko labai patenkinti. Bet ale zinokit nera lengva su italais organizuot:)
gyvenimas kaip filmas
siandien kalbedama su vyru, pasijauciau lyg ziureciau visa pokalbi is salies, lyg buciau filme… keistas jausmas, neimanoma paaiskinti. tiesiog kalbejau ir jauciau, kad visas vaizdas yra dideliame ekrane, taciau kino sale yra tuscia, as viena… o sapnai? keistumelis vienas! kartais pagalvoju, kad mes gyvenam sapne, kuri sapnuoja didelis vaikas. vaikas, kurio fantazija kartais nulekia uz jo paties suvokimo ribu. fantazija, kuri nusprendzia viena ar kita veiksma, nuojautas, zodzius. norisi, kad vaiko sapnas niekada nepavirstu kosmaru…
chat’ai
Siandien buvau uzsukusi i Delfi chat’a. Senais laikais ten uzsukdavau kasdien ir prabudavau gan ilga laika. Siandien aplankius iskilo keli klausimai: ka zmones is tikruju randa pokalbiu svetainese? Kodel atsiranda priklausomybe (manau, kad galima pavadinti ir taip)? Yra padaryta daugybe tyrimu bandant atsakyti i siuos klausimus, dazniausiai atsakymas pateikiamas toks: zmogus, jauciantis vienokius ar kitokius kompleksus juos kompensuoja bendraudamas virtualioje erdveje ir susikurdamas norima ivaizdi. Taciau mano nuomone daznai atsitinka taip, kad zmones dalyvauja pokalbiu kambariuose vien is neturejimo ka veikti. Tiesiog taip… O paskui netycia pamatai, kad tau patinka tas zaidimas, galejimas sakyti ka nori ir kada nori, tuscios kalbos… Deja, bet taip yra. Pasiula yra didziule, kaip ir paklausa. Ar vis delto, tai yra problema?
Villa manin arba paroda
Vila Manin yra labai grazi, su didziuliu sodu. Isivaizduokit istorini filma, kur damos su didelem pustom sukniom vaiksto, pudeliukus po parka, gal 10 hektaru vedzioja, apziurineja ka tik iveztas is Kinijos pusis. Ant kalveles pastatyta pavesine i kuria bega jauna markize slapcia pasimatyti su meiluziu… O pati vila didziule, su nesuskaiciuojamu kambariu skaiciumi, viskas istapyta freskomis, veneto stilius… Stai ten dabar yra ikurtas muziejus, kuriame vyksta pacios ivairiausios parodos. Vienoje is ju as ir buvau. Pirmos ekspozicijos kaip ir nesupratau, o ir nenorejau pernelyg suprasti: visiskas modernus menas… Brangieji, apacioje idesiu pavyzdi… manau, kad tik pats autorius gali suprasti toki gilu subtiluma… Kita dalis, priesingai, labai idomi. Fotografija. Nuo gamtos vaizdu iki retro stiliumi padarytu religiniu nuotrauku. Ypatinga fantazija:)
Meno parodos vis tik yra vienas is butinu gyvenimo priekoniu, kaip manot?
Geisha, no geisha
Taip vadinosi festivalis apie Japoniją, būtent apie moteris Japonijoje. Geišas ir ne geišas. Buvo parodyti daug filmų, dokumentinių ir meninių, išklausyta daug diskusijų. Kadangi esu pakankamai apsėsta minties, kad vieną dieną būtinai nuvyksiu į Japoniją, sužinojus, kad vyksta panašus festivalis, netvėriau savo kailyje kuo daugiau pamatyti bei išgirsti. Be abejo, žinant kokia skirtinga kultūra yra Japonijoje, akis išplėtęs dairaisi į visas šalis. Nelikau nusivylus. Kadangi jau daug metu domiuosi Japonijos istorija bei kultūra, žiūriu japoniškus filmus bei animaciją (kuri yra labai svarbi Japonijos kultūros dalis), nelikau pernelyg šokiruota laivai reiškiamo seksualumo, o kartais ir, tiesa tik mūsų akimis žiūrint, iškrypėliškumo, fantazijos, kuri kartais gali labai giliai sukrėsti. Kalbama buvo apie moterį, jos buvusį ir dabartinį vaidmenį, problemas, jausmus. Į diskusijas dalyvauti buvo pakviestos šiuolaikinės garsios Japonijos rašytojos bei Japonijoje gyvenę ir jos kalbą bemokantys (ir žinoma vis dar besimokantys) bei vertėjaujantys italai. Kartais darydavosi netgi pikta, kad nemoku japoniškai, nors vertėjas dirbo savo darbą optimaliai, žinom, kad japonų kalba yra labiau kodas, kuriame vienas žodis gali reikšti daugybę dalykų. Svarbu viskas, nuo išraiškos iki subtiliausio garso. Po šių kelių intensyvių dienų man dar labiau sustiprėjo noras nukeliauti į tą paslaptingą šalį. Kas žino… Gal vieną dieną…
