Kai nežinai ką rašyti, bet norisi taip, kad net virpa pištų galiukai ir mintys beprotišku greičiu skrenda tolyn, link saulės. Šiandien šviečia saulė. Jau buvo taip, žinau, kad buvo, siaubingai stiprus dejavù nukrečia visus nervus. Vadinasi, ateina dievai, kad ištaisytų, kažkokią klaidą. Dievai… turime į kažką tikėti, kažkokią esybę. Kas mus sukūrė? Gamta? Seniukas su balta barzda? Ne, girdėjau, kažkokiam filme sakė, kad atsiradom šiaip, iš dulkės, kosmoso dulkės. Saulė šviečia tiesiai į dulkes, labai gražiai šoka tango be muzikos. Atsimenu, kai buvau maža, dažnai stebėdavau dulkių tango tėvų miegamajame, taip gera ir ramu būdavo. Tėvų miegamajame niekas nebuvo baisu. Niekas negalėdavo pasiekti, netgi siaubūnas iš sapnų. Norėčiau parašyti pasaką. Nebūtinai vaikams. Kaip gali skambėti pasaka suaugusiems? (Įsijunkit televizorių ir pamatysit). Tokia, kokios nesupranta vaikai? Nesąmonė. Vaikai supranta daug daugoiau, nei suaugę. Grįžti į vaikystę, rašyti pasakas vaikams… Rašyti noris taip, kad net tirpsta pirštų galiukai…
Archive for Baltos eiles
Žingsnis po žingsnio
Kai einu braukdama kojomis ant žemės nukritusius sausus rudeniškus lapus, mano svajonės bei mintys skrenda tolyn. Kaip praėjo šie metai? Dabar, kai viskas pradeda ruoštis miegui, man metai baigiasi ir prasideda nauji. Aš nelaukiu sniego ir šalčio, nelaukiu sausio pirmosios, kad galėčiau pasakyti, prasidėjo nauji metai. Nauji metai Jau prasidėjo. Žingsnis po žingsnio prisimenu kiekvieną šių metų mėnesį. Manau, kad nuosprendis bus kaip visada toks pats: metai buvo nuostabūs. Visada būna, pasimiršta kas buvo skaudaus, atminty išlieka gražūs dalykai. Naivu? Taip. Ir labai gražu. Einu ir mastau apie savo vyrą, kiek daug jisai padarė, kad metai būtų dar gražesni. Mintys nuklysta link mūsų vestuvių. Lygiai metai… žingsnis po žingsnio išmokome dar daugiau vienas kitą mylėti, gerbti, suprasti. Einu, galvoju apie Lietuvą… toli mano šalis, tačiau visada širdyje, jaučiu, kad būtinai tenai prabėgs dar ne vieni mano gyvenimo metai. Nusišypsau, viskas gerai. Laukia dar vieni nuostabūs metai.
Laukinis seksas (tik suaugusiems)
Pasikalbekim atvirai. Tema, kuria dera (ar nedera) sneketi istekejusiai moteriai? O kada dera? Visi apie tai galvoja, visi apie tai sneka privaciai, bet atvirai nelabai dera… Hmmm, jau pati susimaisiau. Zodziu. Laukinis seksas. Vienas geriausiu dalyku pasaulyje, kas su tuo nesutinka? Tada, kai pamirsti viska pasaulyje ir jauti tik laukine aistra, kuri teka tavo gyslomis, kaip lava, deginanti ir uzliejanti viska raudona sviesa. Raudona nuostabia sviesa, kuri liejasi i visas puses, kaip liejasi saule, kai jauti tavo kuna , kaip visuma ir negaletum buti artimesnis sau. Artimesniu zmogui, su kuriuo tuo metu esi. Kopti i virsune kartu ir sokti, paskesti gelmeje, pasiduoti srovei, kuri nunes i nepazinta (?) zeme… Tai kaip daina… Kaip melodija… Tai meile…
