Gyvenimas yra gražus

Atnešk man meilę, mama.
Aš tau širdim dėkosiu.
Mylėt tave taip gera,
Kad visad tai kartosiu.

Atnešk man, mama, džiaugsmą,
Lyg saulę ant delnų,
Sutirpdyk mano skausmą
Ir ašaras akių.

Leisk man priimti laimę,
Kurią tu brangini.
Galiu pamiršti baimę,
Kai tu šalia būni

Žinau, kad tau – aš vaikas,
Juo būsiu visada.
Pamiršk, kad teka laikas
Kaip ašara tyra.

Parasiau, kai buvau 16 metų, manau, kad ir koks naivus ar paprastas butu, tai yra vienas graziausiu mano eilerasciu :))

Vakar buvau susitikime su Dalai Lama. Zmogus su didziulem energijom bei gyvenimo dziaugsmu. Kaip vaikas makaluodamas kojomis sedejo savo didziuliame raudoname kresle, kuri jam paruose Udines Giovanni teatras, klausydamas jam skirtu kunigo bei Italijos Tibeto bendruomenes atstovo kalbu. Paskui kalbejo jis. Kalbejo lauzyta anglu kalba, kurios beveik nebuvo imanoma suprasti, taciau vertejas suprato, isverte. Kalbejo apie paprastus dalykus, apie meile, apie tai, kad gyvenima reikia priimti toki, koks jis yra, su ramybe. Kalbejo, kad jeigu yra problema ir gali ka nors pakeisti, tai daryk, keisk, kam nervuotis, o jeigu yra problema ir nieko negali pakeisti, tai kam tada nervuotis? Vistiek nieko negali padaryti. Kalbejo, kad balansa reikia rasti savyje. Atrode, kad baiges savo filosofinius isvedziojimus, atsikels ir kartu su jaunimu eis i bara isgerti pora tauriu vyno… Kalbejo apsuptas maziausiai 8 matomu asmens sargybiniu, o kiek nematomu? Paprastumo ir isminties isikunijimas. Gyvenimas isties nera toks sudetingas, kokiu mes norime ji padaryti.