Siandien sugriautas dangus nieko nereiskia. Lengva ranka nubraukiame kitu zmoniu patyrima. Savo dangaus taip pat nesugebame issaugoti. Juodi krankliai suka ratus, snapais karpydami ramybe. Iskirpdami. Juoda – tylos spalva, nes sugeria viska. Absoliucios tylos. Jei pradrekstume juoda spalva- pamatytume daugybe gyvenimu, kurie pluduriuoja bekvapeje (visa kvapu jura) erdveje (be erdves). Taciau kas mums rupi? Ne isnagrineti tai, ka sugere juoduma, taciau apsirengti baltai (as svarus) ir atspindeti viska. Taip lengviau. Kitos spalvos (pasauliai, gyvenimai, mintys) nebeegzistuoja. Noredami tureti kazka tikro, renkames skausma ir globojame kaip motina globoja savo naujagimi. Isivaizduojamas tikrumas. Ko jau ko, bet vaizduotes mums netruksta.
Atsveskime visi savo gimtadienius atskirai.
