Ale pagalvojau, kad reikia ir kokia moteriška labai tema pablevyzgot. Šiaip nesu ir niekada nebuvau viena iš tų, kurios mėgsta plepėti apie nieką, skaityti moteriškėms skirtus žurnalus ir panašiai. Bet vos tik pastojau, gi neduok tu dieve, prasidėjo. Sakau, dabar tai nei man, nei vyrui ramybės nebėra. Tai serialus visokius (tokius, kaip Grace anatomy arba Sex and the city) žiūriu ir tuo pačiu ašarėlę vieną kita nubraukiu, o kartais net visai užraudusiu nuo ašarų veidu baigiu žiūrėt, arba forumuose visokias “jautrias” temas skaitau. O jau nuotaikų kaitos (!!). Iš ryto geriau prie manęs nesiartinti per gerus 100 metrų, nes galiu ir su automatu nušauti, gerai, kad visą likusį laiką visus myliu. Kai pagalvoju apie savo vargšą vyrą, ką jam tenka iškęsti… O kas kaltas? Hormonai, brangieji, hormonai. Na, bet kai pagalvoji, tai mum moteriškėm tie hormonai pastoviai stovi vidury kelio. Nereikia ir nėštumų, užtenka ir normaliausio kiekvieno mėnesio ciklo. Ir taip visą gyvenimą. Tai vyrams, kurie tikriausiai tai vadina moterišku zyzimu, galima paaiškinti labai paprastais žodžiais: įsivaizduokit, lyg tai jūs esat pastoviai paauglys ir viduje siaučia būtent tos audros. Vat taip vat. Užteks zyzti, einu geriau forumų paskaitinėt, gal dar kokią ašarėlę nubrauksiu gražią istoriją perskaičius…
VV said,
Gegužė 12, 2009 @ 8:00 pm
Koks kūrybiškas laikotarpis! Jeigu nuotaikų kaita per dieną , tai iš ryto rašai siaubo romanus, o vakare- meilės eilėraščius. Visapusiškumas! Kitaip nuobodu būtų. Kažkas pavadino tą cheminę medžiagą hormonais, tai ir verčiame jiems kaltę. O jeigu apie JUOS nežinotume? Sakytume- kokia moteris! Ugnis ir vėjas.
Jolija said,
Gegužė 13, 2009 @ 10:04 am