Kai nežinai ką rašyti, bet norisi taip, kad net virpa pištų galiukai ir mintys beprotišku greičiu skrenda tolyn, link saulės. Šiandien šviečia saulė. Jau buvo taip, žinau, kad buvo, siaubingai stiprus dejavù nukrečia visus nervus. Vadinasi, ateina dievai, kad ištaisytų, kažkokią klaidą. Dievai… turime į kažką tikėti, kažkokią esybę. Kas mus sukūrė? Gamta? Seniukas su balta barzda? Ne, girdėjau, kažkokiam filme sakė, kad atsiradom šiaip, iš dulkės, kosmoso dulkės. Saulė šviečia tiesiai į dulkes, labai gražiai šoka tango be muzikos. Atsimenu, kai buvau maža, dažnai stebėdavau dulkių tango tėvų miegamajame, taip gera ir ramu būdavo. Tėvų miegamajame niekas nebuvo baisu. Niekas negalėdavo pasiekti, netgi siaubūnas iš sapnų. Norėčiau parašyti pasaką. Nebūtinai vaikams. Kaip gali skambėti pasaka suaugusiems? (Įsijunkit televizorių ir pamatysit). Tokia, kokios nesupranta vaikai? Nesąmonė. Vaikai supranta daug daugoiau, nei suaugę. Grįžti į vaikystę, rašyti pasakas vaikams… Rašyti noris taip, kad net tirpsta pirštų galiukai…
