Siandiena vakare tikejaus sniego…
Tikejausi, kad tu mane radai
Tikejausi, kad meile mano neuzgeso
Ir kad nedingo tolyje paiki sapnai…
Nesnigo, saule sviete, glamonejo,
Iseidamas mane tu pamirsai
Ir niekas, netgi geles netikejo,
kad as bundu ir nebrendu aklai.
Tyla prades varveti manyje,
Nes nebelaukiu zodziu pasaipiu,
Ir sniegas baltas… siendien vakare,
Iskris, nors nebenoriu… bet tikiu…
Siandien buvau uzsukusi i Delfi chat’a. Senais laikais ten uzsukdavau kasdien ir prabudavau gan ilga laika. Siandien aplankius iskilo keli klausimai: ka zmones is tikruju randa pokalbiu svetainese? Kodel atsiranda priklausomybe (manau, kad galima pavadinti ir taip)? Yra padaryta daugybe tyrimu bandant atsakyti i siuos klausimus, dazniausiai atsakymas pateikiamas toks: zmogus, jauciantis vienokius ar kitokius kompleksus juos kompensuoja bendraudamas virtualioje erdveje ir susikurdamas norima ivaizdi. Taciau mano nuomone daznai atsitinka taip, kad zmones dalyvauja pokalbiu kambariuose vien is neturejimo ka veikti. Tiesiog taip… O paskui netycia pamatai, kad tau patinka tas zaidimas, galejimas sakyti ka nori ir kada nori, tuscios kalbos… Deja, bet taip yra. Pasiula yra didziule, kaip ir paklausa. Ar vis delto, tai yra problema?
Vila Manin yra labai grazi, su didziuliu sodu. Isivaizduokit istorini filma, kur damos su didelem pustom sukniom vaiksto, pudeliukus po parka, gal 10 hektaru vedzioja, apziurineja ka tik iveztas is Kinijos pusis. Ant kalveles pastatyta pavesine i kuria bega jauna markize slapcia pasimatyti su meiluziu… O pati vila didziule, su nesuskaiciuojamu kambariu skaiciumi, viskas istapyta freskomis, veneto stilius… Stai ten dabar yra ikurtas muziejus, kuriame vyksta pacios ivairiausios parodos. Vienoje is ju as ir buvau. Pirmos ekspozicijos kaip ir nesupratau, o ir nenorejau pernelyg suprasti: visiskas modernus menas… Brangieji, apacioje idesiu pavyzdi… manau, kad tik pats autorius gali suprasti toki gilu subtiluma… Kita dalis, priesingai, labai idomi. Fotografija. Nuo gamtos vaizdu iki retro stiliumi padarytu religiniu nuotrauku. Ypatinga fantazija 
Meno parodos vis tik yra vienas is butinu gyvenimo priekoniu, kaip manot?
Aš nupiešiu savo nuodėmes,
Nutapysiu ryškiai rožine spalva,
Kaip kiti tapo savo meilę ir savo svajones.
Aš išdainuosiu savo pavargimą,
Išdainuosiu aštriu staccato,
Kaip kiti išdainuoja savo džiaugsmą.
***
Pabandysiu pabėgti į kalnus,
Kur giesmės plaukia pro ausis,
Plaukia užburdamos.
***
Aš aprašysiu savo juoką,
Juodame popieriuje, raudonu rašalu,
Kaip kiti aprašo savo siaubą.
Aš išspręsiu savo svajones,
Matematinėmis lygtimis,
Kaip kiti sprendžia savo gyvenimą.
***
Išskrisiu į jūrą,
Kur liko gijos tįsta,
Likimo žodžius tardamos.
Taip vadinosi festivalis apie Japoniją, būtent apie moteris Japonijoje. Geišas ir ne geišas. Buvo parodyti daug filmų, dokumentinių ir meninių, išklausyta daug diskusijų. Kadangi esu pakankamai apsėsta minties, kad vieną dieną būtinai nuvyksiu į Japoniją, sužinojus, kad vyksta panašus festivalis, netvėriau savo kailyje kuo daugiau pamatyti bei išgirsti. Be abejo, žinant kokia skirtinga kultūra yra Japonijoje, akis išplėtęs dairaisi į visas šalis. Nelikau nusivylus. Kadangi jau daug metu domiuosi Japonijos istorija bei kultūra, žiūriu japoniškus filmus bei animaciją (kuri yra labai svarbi Japonijos kultūros dalis), nelikau pernelyg šokiruota laivai reiškiamo seksualumo, o kartais ir, tiesa tik mūsų akimis žiūrint, iškrypėliškumo, fantazijos, kuri kartais gali labai giliai sukrėsti. Kalbama buvo apie moterį, jos buvusį ir dabartinį vaidmenį, problemas, jausmus. Į diskusijas dalyvauti buvo pakviestos šiuolaikinės garsios Japonijos rašytojos bei Japonijoje gyvenę ir jos kalbą bemokantys (ir žinoma vis dar besimokantys) bei vertėjaujantys italai. Kartais darydavosi netgi pikta, kad nemoku japoniškai, nors vertėjas dirbo savo darbą optimaliai, žinom, kad japonų kalba yra labiau kodas, kuriame vienas žodis gali reikšti daugybę dalykų. Svarbu viskas, nuo išraiškos iki subtiliausio garso. Po šių kelių intensyvių dienų man dar labiau sustiprėjo noras nukeliauti į tą paslaptingą šalį. Kas žino… Gal vieną dieną…
ar kada nors turėjote tokį sapną, kuris išliko ilgiau nei dvi valandas? dvi dienas? kuris paveikė jūsų nuotaiką taip giliai, kad net negirdite ką sako šalia esantys žmonės? man taip atsitiko. deja, šį kartą sapnas nebuvo iš gerųjų. kaip su tuo kovoti? kaip neleisti blogai ar slogiai sapno nuotaikai neužvaldyti dienos? į šį klausimą ieškau atsakymo jau visą dieną… kodėl apsiniaukia žvilgsnis, jei nors kiek nesusikoncentruoju? kodėl norisi, kad kas nors paklaustų, kas yra? gal tai ir būtų vaistai - pasipasakoti, bet niekas neklausia. tada kyla dar vienas klausimas: nejaugi aš taip dažnai būnu blogos nuotaikos, kad tapo įprasta? ne! neleisiu! nepamiršiu šypsotis. šypsotis… kai praeis ta siaubingai kankinanti sapno nuotaika…
