…
Siandien sugriautas dangus nieko nereiskia. Laisva ranka nubraukiame kitu zmoniu patyrima. Savo dangaus taip pat nesugebame issaugoti. Juodi krankliai suka ratus, snapais karpydami ramybe. Iskirpdami. Juoda - tylos spalva, nes sugeria viska. Absoliucios tylos, nes jei pradrekstume juoda spalva - pamatytumem daugybe gyvenimu, kurie pluduriuoja bekvapeje (visa kvapu jura) erdveje (be erdves). Taciau kas mums rupi? Ne isnagrineti tai, ka sugere juoduma, taciau apsirengti baltai (as svarus) ir atspindeti viska. Taip lengviau. Kitos spalvos (pasauliai, gyvenimai, mintys) nebeegzistuoja. Noredami tureti kazka tikro enkames skausma ir globojame kaip motina globoja savo naujagimi. Isivaizduojamas tikrumas. Ko jau ko, bet vaizduotes mums netruksta.
Atsveskime visi savo gimtadienius atskirai.
Nerijus said,
May 16, 2007 @ 9:08 am
tikiuosi, cia tik tavo lyrinis “as” tokiom mintim gyvena… hm….
jolija said,
May 16, 2007 @ 3:52 pm
tai cia… pusiau. tiktai vaizdas, kuri matai pro langa i pasauli ir matai save jame… bet is tikro tai as optimiste