Gyvenimas yra gražus

Galbūt paliksi savo
Juodąją plunksną
Namuos,
Kuri kaip pranašas
Bylos apie tai,
Kad grįši vėl.
Nors kužda vėjas:
„Nėra tokios vietos – TOLI“.
O tu vis leki
Su saulės spinduliais
Savo Baltose dulkėtose
Plunksnose…
Erdvėj išnyksta
Tavo atvaizdas,
Nors kužda lietus:
„Nėra tokios vietos – ERDVĖ“.
Paklūsta vėjo bangos
Tavo mostams
Ir nuvilnyja laike,
Nors kužda sapnas:
„Nėra tokios vietos – LAIKAS“.
Vadinasi, tu čia?
——————–
Nuplaus juodą spalvą
Nuo tavo Pluksnos…

19 metų

Net už vieno tūkstančio metų
Nesijaučiu kaip už akmens
——————-
nes išbyrėjo blogio dulkės
neapsaugo daugiau
mano šalto abejingumo
——————-
ar padėsi man?
——————
net už vieno tūkstančio sekundžių
nesijaučiu nuogas
——————
nes įlindo vėl mano drovumas
mano akyse matosi
sulaukėjęs laiko matas
——————
ar padėsi man?
—————–
būti savimi?

19 metų

Aš turiu be galo daug
Tačiau šiek tiek mažokai
Man neužtektų visko
Neužtektų NIEKO
Jei turėčiau jį
Mačiau kiti jį turi
Nesiskundžia gyvena
Jiems neįdomu kad
Aš NIEKO neturiu
Suspaudę laiko
Net patys nežiūri
Nesitiki turėti daugiau
Daugiau už NIEKĄ
O jis toks nuostabus
Didelis didelis
Kaip dangus
Ir galo nematyti
Užvertęs galvą gali žiūrėti
Vis vien nepamatysi
Jis ir paslėptas
Traukia prie savęs
Lyg turėtų medaus kvapą
Lyg turėtų rasos spindesį
Lyg turėtų gėlių spalvas
Visi jį turi
Tik štai aš neturiu
NIEKO
O taip norėtųsi
Nors žinau
Kad neužtektų

18 metų

Labas
Vėl tyla
Šiurpi tyla
Bent kas nors
Tyla
Nesunaikinama
Spengia spengia
Kartais noris
Su savim šnekėtis
Nes niekas neatsiliepia
Labas
Ar esi
Ar bent žinai
Kur turėtum but
Ar bent supranti
Kodėl
Tyla yra
Nes pergalės
Be to nebus
Nebus net ir
Kovos su
Tyla
Kuri kartais
Varva
Kartais laša
O kartais
Liejas upeliais
Ant tavęs
Neleisk
Neleisk
Daugiau kankint
Nors ir švelniai
Taip kaip elgiasi
Su mylimaisiais
Gal tada geriau suprasi
Tylą
Be jausmų
Be žodžių
Be nieko
Tik beprasmišką
Tyla
Labas
Ar klausai
Ar tebelauki
Tik neužmik
Tada tyla
Pavogs tave
Tik tu nesuprasi
Kodėl
Tau taip patinka
Maudytis tyloj
Atitekėjusioj iki
Tavęs
Ir pats tylėsi

18 metų

Iš manęs byrėjo baimė
Smėlio dulkėm
Sugniaužiau rankas
Pabandžiau pagauti
Bet išskrido iš manęs blogis
Nepavejamo paukščio sparnais
Pakėliau akis
Pabandžiau pamatyti
Bet ištrūko šaltis iš manęs
Šimtakojo greičiu išropojo
Sustingau, kad vėl nesugrįžtų
Pagunda laužė prie žemės
Gyslotom rankom
Šaltom akim šiepėsi
Kvietė prisijungti
Kibiais pirštais stengėsi atskirti
Viską, kas liko
Nedaviau

17 metų

Pilko dangaus nematysiu
Nelauksiu - -
Tik bičių medaus saldumo
Ryškios ramybės spalvos
Dienos norėsiu - -
Pro bėgantį rankomis smėlį
Pro saulės išvargintus žmones
Praeisiu - -
Sutiksiu tave lietuje
Ir į akis pažiūrėsiu
Bejėgio ryto žvilgsniu - -
Tylėsiu
Nes žodžiai užšaldyti
Sidabro taurėse ilsisi - -
Žydros žydros svajonės
Pildysis- -
Kartu su tavim pasiliksiu
Išgelbėsiu tave nuo svajonių
Nuo byrančios vienatvės - -
Mylėsiu

17 metų

Banga po bangos
Širdim į širdį
Jausmu į sielą
Garsų lašais - -
Tylos lietum
Šnabždesių kruša
Širdim į širdį
Jausmu i sielą
Ramybės jurą
Ranka į delną
Įdėsiu tau
Tegu niekas nemato - -
Tyliai tyliai
Aklai aklai
Širdim į širdį
Jausmu į sielą - -
Užuovėjos lauksiu
Tegu niekas negirdi
Geltonoj pievoj
Po senu medžiu - -

17 metų

Esu kalta, kalta, kalta…
Prašau, nubausk mane!
Aš pavogiau tau saulę iš panosės
Ir mėnesį išsinešiau slapčia.

Rasos lašai jau nebežvilga žolėje,
Nes paėmiau ir juos ryte,
Šešėlis nebeseks tau iš paskos,
Nes pagavau ir jį aš be kovos…

Todėl esu kalta, kalta, kalta…
Paskendusi baisingam laukime.
Žiūriu tau į akis gilias,
Tikiuosi, kad bent jos mane supras.

Gal kleptomanė esu aš nelaiminga?
Gal valios ir drąsos man stinga?
Galėčiau aš pavogt net tavo viltį,
Kad tik pavyktų susitikti.

Esu kalta, kalta, kalta…
Prašau, nubausk mane!
Aš pavogiau tau laimę iš panosės,
Kad tik galėčiau pamatyt tave…

16 metų

Į kambarį jau veržias sutemos, tyla…
Taip noris ją paliesti rankom.
Ir pastebi, kad ramumos spalva
Tavo pasaulį teaplanko.

Praskries gyvenimas lyg šauksmas tamsoje,
Vyzdžiai vėl išsiplės nekantriai
Ir rodysis, jog tu regi kažką,
Kas prie palangės brūžinasi švelniai.

Tą garsą persmelkia lietus pražilęs –
Seniai seniai jau jį regėjai.
Ir tik jauti: tavo širdis – nutilus.
Gailiesi, kad anksčiau nepastebėjai…

Bandai suprast ramybę, skausmą ir jausmus,
Kurie seniai jau nieko nebelanko.
Sušildo vėl tave tik vakaras tylus
Ir nedrąsus krebždėjimas prie lango…

16 metų

Neiškris palaužtas vaisius
Iš neturinčio garbės medžio
Jo kamienas atstoja mano mintis
Mano gyvenimą
Ir persipidžiusius rūgšties jausmus
Saulė iškepins neaprėpiamą plotą
Mano smegenyse kurios pulsuoja
O gal jau nebepulsuoja gyvybe
Sukruštas rankų švelnumas įgauna
Grubumo ir nenumaldomai slenka
Kaklo link norisi sustoti
Bet pastangų neužtenka nes
Valia tiek nusilpus kad
Nebesugeba pasipriešinti
Artėjančios minios šurmuliui
Ir aš kenčiu (dūstu)

16 metų