*****
Ji atėjo prie manęs ir tarė:
„Aš negraži…“
Prapliupo ašarom,
Kuriom aš netikėjau.
Nesupratau dejonių,
Kuriom ji bandė mane sugraudinti…
Kurčiom ausim klausiau,
Kaip kalba kalba kalba.
Nesupratau nei žodžio…
Nutilo pagaliau
Išsekus,
Nesulaukus… nieko iš manęs.
Apklosčiau ją žaliom mintim
Ir paliepiau miegoti.
Ir užmigo ji mano lovoj.
Rytoj pabus
Ir vėl švytės ta paslaptimi,
Kurios aš (nebe)suprasiu
(tiesa, sidabro spalvos aš niekada nemėgau).
Žinos, kad aš jos neturiu,
O ji manęs (gal) (turbūt)…
Ir vėl išlėks plasnodama
Sparnais,
Kurių neturi…
Lauksiu jos ir vėl, kol grįš
Ir tyliai pakuždės:
„Čia ir vėl aš. Vaikystė…“
20 metų
