Gyvenimas yra gražus

Ale pagalvojau, kad reikia ir kokia moteriška labai tema pablevyzgot. Šiaip nesu ir niekada nebuvau viena iš tų, kurios mėgsta plepėti apie nieką, skaityti moteriškėms skirtus žurnalus ir panašiai. Bet vos tik pastojau, gi neduok tu dieve, prasidėjo. Sakau, dabar tai nei man, nei vyrui ramybės nebėra. Tai serialus visokius (tokius, kaip Grace anatomy arba Sex and the city) žiūriu ir tuo pačiu ašarėlę vieną kita nubraukiu, o kartais net visai užraudusiu nuo ašarų veidu baigiu žiūrėt, arba forumuose visokias “jautrias” temas skaitau. O jau nuotaikų kaitos (!!). Iš ryto geriau prie manęs nesiartinti per gerus 100 metrų, nes galiu ir su automatu nušauti, gerai, kad visą likusį laiką visus myliu. Kai pagalvoju apie savo vargšą vyrą, ką jam tenka iškęsti… O kas kaltas? Hormonai, brangieji, hormonai. Na, bet kai pagalvoji, tai mum moteriškėm tie hormonai pastoviai stovi vidury kelio. Nereikia ir nėštumų, užtenka ir normaliausio kiekvieno mėnesio ciklo. Ir taip visą gyvenimą. Tai vyrams, kurie tikriausiai tai vadina moterišku zyzimu, galima paaiškinti labai paprastais žodžiais: įsivaizduokit, lyg tai jūs esat pastoviai paauglys ir viduje siaučia būtent tos audros. Vat taip vat. Užteks zyzti, einu geriau forumų paskaitinėt, gal dar kokią ašarėlę nubrauksiu gražią istoriją perskaičius…

Taigi ir vėl grįžo internetas į mūsų namus, kaip šviežio oro gūsis įsiveržė. ir vėl sėdim prie kompiuterių ištisas valandas! Argi ne nuostabu? Bet ne tame esmė šito mažo rašinėlio, kurį norėjau parašyti. Esmė yra išdėstyti banalių eilėraščių naudą mūsų kasdienybei. Bet galų gale ir ne apie tai norėjau parašyt… Ta krizė, pastoviai per visur barabanija, nusibodo nerealiai, todėl nusprendžiau, kad daugiau naudos negu pastovios diskusijos ta pačia tema, rašyti banalius eilėraščius. Ir už širdies griebia, ir miela ant dūšios pasidaro. O žiū, tik per žinias gražioji pranešėja pradeda kalbėti apie kainas bei indėlių palūkanas, tuoj močiutė griebiasi už validolio buteliuko:) Ech, sakau… Geriau jau eilėraščiai…